Kasmet mūsų vaikų folkloro ansamblis „Čiučiuruks“ aplanko kokią nors šalį ir garsina Žemaičių krašto folklorą, Telšius, bei Lietuvą. Bet šie metai mums yra labai ypatingi, kurie įsirėžė giliai atmintyje. 2014 m. gegužės 2 d. „Čiučiuruks“ minėjo 25 – erių metų kūrybinės veiklos sukaktį ir šio gimtadienio proga gavome dovanų – kelionę į tarptautinį vaikų folkloro ir liaudiškų žaidimų festivalį Taivane (Taivanas perpus mažesnis už Lietuvą, bet ten gyvena apie 24 milijonus gyventojų). Į festivalį išvykome š.m.  liepos 11 dieną, o gimtinėn grįžome š.m. liepos 31 naktį.

„YI-LAN INTERNATIONAL CHILDREN’S FOLKLORE & FOLKGAME FESTIVAL“  yra vienas iš reprezentacinių folkloro festivalių Taivane pripažintas ir remiamas C.I.O.F.F pasaulio organizacijos. Festivalio tikslas – skirtingų šalių autentiško folkloro populiarinimas ir sklaida. Kaip žinoma, daugelio pasaulio ir Europos šalių jau seniai nebeturi autentiško folkloro, retenybė kada patys vaikai ir groja, ir dainuoja, ir šoka. Vienas esminis dalykas, dėl kurio galime pelnytai didžiuotis lietuvių liaudies muzika, yra jos tradicijų tęstinumas. Tuo tarpu, kai didžioji dalis atkuriamo Vakarų Europos folkloro atsigręžia į keliaujančių menestrelių ir trubadūrų epochą, Lietuvoje, kaip ir kai kuriuose kituose Rytų/Vidurio Europos bei Pabaltijo kraštuose, atokesnėse vietovėse folkloras išsaugojo pakankamai gryną formą iki pat dvidešimt pirmo amžiaus.

Yi-lan folkloro festivalis, kuriame kas metai dalyvauja vaikų folkloro kolektyvai iš viso pasaulio rengiamas nuo 1996 metų ir jame jau dalyvavo 86 šalių vaikų folkloro ansambliai (daugiau kaip 3000 dalyvių ir apie 50000 žiūrovų). „YI-LAN INTERNATIONAL CHILDREN’S FOLKLORE & FOLKGAME FESTIVAL“ yra Taivano šalies reprezentacinė vizitinė kortelė, kuris pristato ne tik šalį, bet ir didelę pagarbą  pasaulio kultūrų įvairovei bei tradicinei kultūrai. Festivalio koordinatorė užsienio šalims Valerija Wu šį festivalį apibūdina taip: ,,Nepriklausomai nuo tautybės ir laiko, folkloras vaidina svarbų vaidmenį žmogaus auginimo procese. Technikos pažangos ir socialinių pokyčių dėka folkloras akivaizdžiai pasikeitė savo forma ir esme. Vis dėlto gaila, kad tokie neesminiai folklorinių  liaudiškų žaidimų pokyčiai, kaip regioniškumas, kūrybiškumas ir kolektyviškumas, prarandami palaipsniui. Mes manome, kad vaikų kūrybiškumas yra tauriausias žmogaus kultūros paveldas. Todėl privalome skatinti vaikus išbandyti visiškai naujus žaidimus ir sukurti asmeninius santykius Yi-LAN Tarptautiniame vaikų folkloro ir folklorinių – liaudiškų žaidimų festivalyje su skirtingomis kultūrinėmis bazėmis, savęs kūrimo žaidimo taisyklėmis ir kolektyviniame dalyvavime, nei leisti jiems patiems savarankiškai siekti vien esamo ir stereotipinio žaidimo.“

Pirmos festivalio dienos mums buvo gana sunkios. Nauja vieta, kultūra, žmonės, 5 valandų skirtumas ir didelis bei šiek tiek alinantis karštis. Bet po kelėtos dienų karštis mums nebekėlė problemų, na o prie laiko skirtumo reikėjo ilgiau pratintis. Bet visa tai tik smulkmenos, kurios nublanksta prieš patirtus nuotykius, gautus įspūdžius. Kai nusileidome Taivano sostinės Taipėjaus oro uoste, žinojome, kad mus pasitiks Valerija Wu – festivalio koordinatorė užsienio šalims, bei mūsų gidė – vertėja Kristina, bet nenumanėme, kad būsime taip garbingai sutikti. Mus pasitiko būrelis mokinių ir 3 mokytojai su mūsų šalies vėliava, plakatais, kuriuose vaizduojama Taivano ir Lietuvos draugystė, jie mums kiekvienam uždėjo gėlių vainikus ir padainavo sutiktuvių dainą. Mes buvome sužavėti! Kartu su jais iš oro uosto vykome į Yi-lan miestelį, kuris yra šiaurinėje Taivano dalyje, apsigyvenome Nacionaliniame Yi-lan universiteto bendrabutyje, kartu su kitų šalių atstovais atvykusiais į šį festivalį.

Autobuse susipažinome vieni su kitais, bendravome, taivaniečiai pasakojo apie savo gyvenimo būdą,  papročius, kultūrą. Degte degė noru kuo daugiau sužinoti apie Lietuvą, Telšius, mūsų gyvenimo būdą, kultūrą, švietimą. Mes savo draugus mokėme Lietuvių kalbos ir kai kuriems gan gerai sekėsi! Jie atsidėkodami mus pamokė keletą taivanietiškų žodžių, bet man asmeniškai gan sunkiai sekėsi, truputį laužė liežuvį, nes jų kalba gana sudėtinga (didžiajai gyventojų daliai (15 mln. šalies gyventojų) gimtoji kalba yra hokien dialektas (vienas iš pietų min kalbos dialektų, Taivane dar vadinama tiesiog taivaniečių kalba), yra kalbančiųjų hakka kalba (dialektu), aborigenų (formozos) kalbomis). Naujai sutikti draugai studentai ir mokytojai buvo mūsų palaikymo komanda! Kartu jie vyko į ekskursijas, budizmo šventyklas (kaip ir kitose Rytų Azijos šalyse šaliai būdingas religinis sinkretizmas, kuomet kartu išpažįstamos kelios religijos: daoizmas, budizmas, konfucianizmas, kinų liaudies religija), naktinius apsipirkimus (kurie labai populiarūs Taivane), dalyvavo kiekviename mūsų dieniniame ar vakariniame koncerte.  Dažniausiai koncertuodavome festivalio parke (kuris yra specialiai pastatytas šiam festivaliui), kuriame knibžde knibždėdavo žmonių. Po koncertų prekiaudavome lietuviškais suvenyrais, ansamblio CD, gintaro papuošalais ir pan. Taivaniečiai labai mėgsta gintarą, bet pas juos jis labai brangus, tai moterys labai greitai ,,išgraibstė“ įvairius gintaro papuošalus. Mūsų pasirodymai vykdavo pavakariais arba vakarais, nes ryte ten patys didieji karščiai ir iki pietų ten žmonės nelabai darbingi. Tad kartais rytus po pusryčių tekdavo leisti bendrabutyje arba mūsų vertėjai – gidai suorganizuodavo mini ekskursija arba užsiėmimą bendrabutyje. Vienas iš įsimintiniausių užsiėmimų buvo kung – fu pamoka su garsiu mokytoju. Mokėmės parašyti savo vardą senąja kinų kalba. Mus mokė labai garsus masteris, kuris yra savo srities profesionalas. Tai nebuvo taip lengva, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Šiam menui reikalingos specialios priemonės ir teptukas, kurio bet kaip į rankas nepaimsi. Taivane mokiniai šios rašto technikos mokosi 4 metus ir 2 metus šnekamosios kalbos (Kinų kalba ypač skiriasi nuo vakarietiškųjų tuo, kad ryškiai atskiriamos rašytinė bei šnekamoji kalbos. Kinija turėjo vieną rašomąją kalbą per visą savo istoriją, nors šnekamosios kalbos variantų būta daug, kaip ir Europoje. Todėl kinai aiškiai atskiria rašomąją kalbą (wén) ir šnekamąją kalbą (y?)).

Aplankėme Taivano operos teatrą, kur turėjome galimybę apsirengti jų tradicinius operos teatro rūbus, vaidinome lėlių teatrą. Apsilankėme Yi-lan bendruomenėse, mokėme jaunuolius šokti mūsų žemaitiškų šokių. Laisvos dienos popietę vykome į kalnus. Suešeno ir jį supantys kalnai priklauso Jušano kalnagūbriui, kuris patenka į Šeipos nacionalinio parko teritoriją. Šis nacionalinis parkas yra atokiausias iš visų Taivano saugomų teritorijų. Jame driekiasi didžiausias tyrlaukių ruožas Taivane, taip pat nacionalinis parkas vertingas savo nepaliestais miškais ir gyvūnijos įvairove, kuri apima daugelį endeminių rūšių. Mus sužavėjo kalnų grožis, iš jų tekantys vandens kriokliai, arbatžolių plantacijos, retų augalų įvairovė. Čia, tarp didingų kalnų, yra įsikūrusi Suešeno bendruomenė, kuri mus pavaišino gardžiais pietumis bei išmokė pasigaminti gardžius ledus su kalnuose užaugintomis arbatžolėmis.

Kitos dienos popietę važiavome į Yi-lan miesto tradicinių amatų kaimelį, kur žiūrėjome vaidinimą apie Taivano Hudą, nusipirkome tradicinių taivanietiškų suvenyrų. Didžiulį įspūdį mums paliko maudynės Ramiajame vandenyne ir išvyka į Taivano sostinę Taipėjų. Taipėjuje aplankėme Zoo sodą, kur pamatėme daugybę gyvūnų, bet pačios svarbiausios ir taivaniečių mylimiausios yra pandos, kurios Taivane išlikusios 3. Mama  Juan Juan, tėvas Tuan Tuanas (Tuan Tuaną ir Juan Juan Kinija padovanojo Taivanui 2008 metų gruodį. Abu gyvūnai tapo Taibėjaus zoologijos sodo žvaigždėmis) bei jų metų mažylė Juan Zai (kurios vardas reiškia ,,Juan Juan vaikas“). Pirmoji Taivane pasaulį išvydusi didžiosios pandos jauniklė buvo atvesta 2013 m. liepos 7 d, po kelių dirbtinio apvaisinimo sesijų, kai jos tėvai Juan Juan ir Tuan Tuanas nesugebėjo susilaukti palikuonių natūraliu būdu. Kai mes aplankėme šias nuostabias pandutes, jos…… nemiegojo ir mums velniškai pasisekė, pataikėme ant jų sočių bambuko lapų pusryčių. Užplūdo neapsakomas jausmas, tiesiog negali patikėti, kad tu gali žiūrėti ir grožėtis šiais mieliausiais pasaulyje gyvūnais.

Po pietų nuvykome ir į antrą pasaulyje aukščiausią dangoraižį – Taipei 101, plaukėme Dzilongo upe, kuri įteka į Ramųjį vandenyną.

Taivane vieną kartą metuose gyventojus aplanko taifūnas ir mes atvykome būtent tuo metu (Taivano klimatas yra atogrąžų jūrinis. Šiaurinėje salos dalyje vyrauja lietingasis sezonas, trunkantis nuo sausio iki vėlyvojo kovo. Visoje saloje birželio – rugsėjo mėn. vyrauja karštas bei drėgnas klimatas. Centrinėje ir pietinėje dalyse lietingasis sezonas trunka iki žiemos. Liepos – spalio mėnesiais siaučia taifūnai). 2 dienas mus izoliavo bendrabutyje, nevyko jokie renginiai bei koncertai. Žmonės labai rimtai į tai žiūrėjo, evakavosi, gatvėse karpė nudžiuvusias medžių šakas, užsidarinėjo parduotuves, namų langus ir pan. Na o mes, leisdami smagų laiką bendrabutyje kartu su daugybe kitų šalių festivalio dalyviais turėjome galimybę labiau vieni su kitais susipažinti (tai: Jakutija, Rusija, Tahitis, Peru, Meksika, Bulgarija, Korėja, Japonija, Indonezija, Ukraina). Mes, merginos, labiausiai susibendravome su meksikiečių ir Jakutijos vaikais. Turėjome bendrą vakarą su Japonijos atstovais. Vieni kitus mokėme liaudės žaidimų, savo tradicinių šokių, keitėmės dovanomis.  Viena festivalio diena buvo skirta Lietuvos dienai, kurios metus visi festivalio žiūrovai išsamiai buvo supažindinami ne tik su Lietuvos geografija, bet ir Žemaitjos istorija, jos papročiais, kultūra, tradicine muzika, šokiais, dainomis bei kulinariniu paveldu. Mes, čiučiurukai, pristatėme savo krašto garsųjį sūrį ,,Džiugas“, juodąją duonelę keptą ant ajerų, o iškėlę savo žemaičių vėliavą didžiavomės, kad esame Žemaitijos istorijos dalis, folkloro puoselėtojai, kurie čia, festivalyje, pristatėme Žemaičių krašto tradicinę kultūrą: tradicinę instrumentinę muziką, žemaičiams būdingą homofoninį dainavimą, tradicinius, tik Žemaitijoje, šokamus folkloro šokius. Pristatydami Lietuvos tradicinę kultūrą į savo koncertinė programą ,,Čiučiuruks“ įtraukėme dalelę nepakartojamų lietuviškų sutartinių, kurios yra įrašytos į UNESCO reprezentatyvaus žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, tuo pačiu pademonstruodami piemenų instrumentus: Sekminių ragelį, skudučius, lamzdelį, ūkus ir pan., atlikdami įvairaus improvizacinio pobūdžio muziką, šokius, dainas, raliavimus. Tai sukėlė taivaniečių folkloro ekspertų susidomėjimą, kurie, vieną dieną po koncerto, surengė spaudos konferenciją, skirtą lietuvių bei žemaičių folkloro ypatumams atskleisti.

Tos trys savaitės pralėkė labai greitai lyg viena diena. Laikas neprailgo ir atrodo nespėjome atvykt, o jau reikėjo išvažiuoti. Nors visi buvome pasiilgę namų, bet paskutinės dienos nelaukėme labiausiai. Per visą tą laiką, kol ten buvome susiradome daug draugų, artimai susibendravome su savo gidais – vertėjais Kristina ir Aleksu. Ir visus juos palikti ir išvykti buvo neapsakomai sunku ir skaudu. Bet dar sunkiau mus išleist buvo mūsų vertėjai Kristinai. Soc. tinklapyje facebook.com  ji mums rašė: ,,kad jos širdis sudužo į milijoną šukių ir mes, ,,Čiučiuruks“ kolektyvas, esame nuostabiausias įvykis nutikęs jai per visą jos gyvenimą. Tą vakarą negalėjome sulaikyti ašarų, mus išlydėjo visas festivalio aptarnaujantis personalas, su mumis atsisveikino dalyviai, kitų šalių vertėjai, darbuotojai, mūsų šaunieji mokinukai. Kol mes važiavome iš Yi-lan Nacionalinio Universiteto miestelio, autobuso priekyje bėgo kolona su Lietuvos vėliava…tai buvo neapsakomas geras, o tuo pačiu ir širdį maudžiantis jausmas.

Už šią nuostabią kelionę aš ir mūsų ,,Čiučiuruks“ kolektyvas norime padėkoti Jums – mūsų brangi vadove Rita Macijauskiene ir mūsų ,,dešiniajai rankytei“ Laimai Simanauskienei už tai, kad mus saugojote, rūpinotės, prižiūrėjote ir mylėjote! Sakome Jums didžiulį AČIŪ!

Neda Monstavičiūtė

Vaikų folkloro ansamblio ,,Čiučiuruks“ dalyvė