Pirmą kartą Telšių kultūros centro istorijoje Žemaitijos sostinės vaikai koncertavo kartu su žymiomis šalies muzikos žvaigždėmis. Tokį reginį susirinkusiems į jubiliejinį — 30-ies metų veiklos sukaktį mininčio Telšių rajono savivaldybės kultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Čiučiuruks“ koncertą dovanojo šio ansamblio bendruomenė.

Lina Dijokienė

Kilni misija
Šeštadienio popietę, Motinos dienos išvakarėse, Telšių Žemaitės dramos teatro salė netilo nuo žmonių šurmulio, dainų ir liaudiškos muzikos garsų. Čia surengtas Telšių rajono savivaldybės kultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Čiučiuruks“ 30-ies metų kūrybinės veiklos koncertas „Auga giriuoj dūlelė“.
Koncertas skiriamas Karolinos Brigitos paramos fondui paremti (mažylei Karolinai reikalingas brangus gydymas ir priemonės).
„Daina taip skambiai neskambėtų be ilgo, varginančio darbo. Tai tikra „Čiučiuruko“ bendrystė: didžiulis noras ir galimybė kartu dainuoti, šokti, muzikuoti. Patirti daugelį mūsų tradicinės kultūros slėpinių ir paslapčių atverti. Kas gi jungia? Nuoširdumas, draugystė, kelionės, pagarba, pagalba, gyvenimo siekis viską daryti nuoširdžiai ir kokybiškai. Prieš jus kolektyvas, pelnęs Aukso paukštę“,— pristatydama ansamblį „Čiučiuruks“, sakė jubiliejinio koncerto vedėja Loreta Sungailienė.
Anot jos, ansamblis gyvas ir turintis savo veidą. Tai kolektyvas, kuris drąsiai ir puikiai atrodo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Sunku ir išvardinti visas šalis, kuriose koncertavo „Čiučiuruks“. „Mane su vaikais riša bendrystė. Jie mane globoja, o aš juos“,— ansamblio vadovę R.Macijauskienę citavo L.Sungailienė. Dievo palaimos kolektyvo bendruomenei linkėjo prelatas Juozas Šiurys.

Jautrus akordas
Kaip minėta, šis jubiliejinis koncertas skirtas dešimtmetį ansamblyje dalyvavusios, aktyvios ansamblietės Robertos negalią turinčiai dvejų metų dukrytei Karolinai, kuri dėl nežinomų priežasčių gimė su retu genetiniu pakitimu. Mergaitė, be kitų sveikatos bėdų, sunkiai ryja maistą, jai maitinti reikalingos labai brangios, deja, nekompensuojamos priemonės. Paramą ansamblietės Robertos, užsispyrusiai kovojančiai už savo dukters ateitį, šeimai įteikė Telšių LIONS klubo prezidentas Romanas Klingeris, o per koncertą surinktas lėšas — Telšių kultūros centro vadovas Linas Ulkštinas.

Veiklos pradžia
„Trisdešimt metų. Tai labai daug. Kiek daug vaikų išėjusių. Visada džiaugiuosi, kad jų netrūksta. Bet va, metai bėga…“,— dar prieš jubiliejinį koncertą kalbėjo ansamblio vadovė Rita Macijauskienė.
Ji prisiminė ansamblio pradžią: „Tais laikais, kai baigiau Klaipėdos universitetą, Kajatonas Šliogeris atvažiavo „pirkti“ jaunų specialistų ir pasikvietė į Telšius, kur buvau gimusi, augusi. Be smuiko specialybės, įgijau liaudies instrumentų orkestro vadovo kvalifikaciją. Turėjau dirbti su suaugusiais žmonėmis. Bet kadangi pati kaip vaikas atrodžiau, supratau, kad gal su suaugusiais žmonėmis man bus per daug sunku. Ir tais 1988 m. pabandžiau sukurti mergaičių ansambliuką“.
R.Macijauskienė sakė tada dar pati neturėjusi tikro suvokimo, kas tas folkloras, nes gyventa laikais, kai niekas per daug folkloro nemokė. Dar tebestudijuojant universitete, docentė Irena Nakienė pasiūliusi parašyti darbą apie Luokės etnografinį ansamblį. Tuomet tas studentiškas darbas gavęs Darbininkų premiją. R.Macijauskienė šypsosi: „Tuomet ir supratau, kad man visai įdomu po tas senienas kapstytis“.
1989 m. susikvietusi vaikus. Po metų reikėjo išvažiuoti į Suomiją, o ansamblis negalėjo būti be pavadinimo — jis atsiradęs iš vienos mįslės.

Ansamblio šeima
Pirmiesiems čiučiurukiečiams jau apie keturiasdešimt metų, jie jau augina savo vaikus. „Per tuos trisdešimt metų — tikrai daug vaikų. Žinoma, yra, kur ateina, šiek tiek pabūna, ir vėl išeina. Bet yra ir tų „grynuolių“,— svarstė vadovė.
Prieš penkerius metus ansamblis „Čiučiuruks“ savo 25-erių metų veiklos sukaktį minėjo ne tik koncertu, bet ir Eglės Čejauskaitės darbų paroda. Tai buvo skirta tiems buvusiems čiučiurukiečiams, kuriems folkloras įrėžė gilią žymę jų tolesnėje veikloje.
„Ne, fejerverkų nebus,— juokiasi R.Macijauskienė, paklausta, ar triukšmingai minės veiklos trisdešimtmetį. — Kas penkeri metai susigalvojame temą. Vis augame. O šiemet darysime temą su profesionaliais muzikantais: su multiinstrumentalistu Sauliumi Petreikiu, žymiąja Loreta Sungailiene, su Lietuvos trombonininkais“.

Sunkus darbas
„Šiais metais mes esame labai didelius darbus padarę. Išleidžiame mūsų trečiąjį albumą, kompaktinį diską tuo pačiu, kaip ir koncertas, pavadinimu „Auga giriuoj dūlelė“. Programa vystėsi ilgus metus. Su medžio, paukščio motyvais, žmogaus ir gamtos santykiu. Labai džiaugiamės, kad „Čiučiuruks“ kaskart vis nustebina, vis auga“,— neslėpdama pasididžiavimo, kalbėjo ansamblio vadovė.
„Nemanykite, kad koncertas yra lengvai padaromas. Kai yra dvidešimt penkiamečių, kuriems reikia tyliai palaukti… Vaikus surikiuoti yra didelis darbas. Vyksta didžiulis pasiruošimas“,— įsiterpė Inga Nagytė, Telšių kultūros centro direktoriaus pavaduotoja.
Anot jos, „Čiučiuruks“ — geriausias kultūros centro ansamblis. „Tai kolektyvas, kuriuo negali nesididžiuoti — turintis daug įvairaus amžiaus ansambliečių, platų repertuarą, šokantis, dainuojantis, grojantis ansamblis. Viskas, ko reikia. Mane stebina, kaip Rita moka tuos vaikus sustyguoti. Tai ne tik folkloras, bet tai — tikra bendruomenė, kur vyresni atsakingi už mažesnius. Tai atskira sistema su savo tradicijomis, kultūra. Tai taip tikra“,— stebėjosi I.Nagytė.

Folkloras turi ateitį
„Folkloras, kaip žanras, niekada nebuvo labai populiarus,— įsitikusi „Čiučiuruko“ vadovė. — Visiems norisi šiuolaikinių apraiškų. Išlaikyti autentišką folklorą nėra labai lengva. Tačiau žmonėms nepataikaudami, gal mes ir besame Lietuvoje tie vieninteliai, išlaikę autentišką folklorą tarptautiniame vaikų ir jaunimo festivalyje „Aš pasiejau vėiną popą“. Kitur tokie festivaliai praktiškai nunykę. Aš niekada per daug nepataikavau. Dirbau savo darbą. Ir tų vaikų pakanka. Man tų penkiasdešimt šešiasdešimt vaikų visada yra, daugiau ir aprėpti negali. Folkloras — toks dalykas, kad turi išmokinti ir šokti, ir dainuoti, ir groti. Norint parodyti folkloro įvairiapusiškumą, esame įvaldę daug instrumentų, darome daug projektų, kūrybines stovyklas. Kviečiamės kitus žinomus vadovus, kad pagelbėtų su vienu ar kitu instrumentu. Negali pasakyti, kad folkloras traukiasi, jis gal tampa grynesnis. Esame perėmę tą praktiką didžiųjų festivalių, kad norėdami parodyti kultūrinę įvairovę, kviečiamės ir profesionalius atlikėjus. Norisi kokybės“.

Įspūdinga patirtis
Paklausta, ką jai pačiai davė ansamblio trisdešimt veiklos metų, R.Macijauskienė sakė: „Man tai yra ir gyvenimo būdas, ir hobis, ir darbas — trys viename. Jei aš nemylėčiau šio darbo, gal mes būtume kažkur kitur nuėję. Nors ir pavargstu, ir metai bėga, ir kantrybė nebe ta, ir vaikai gal kiek „sunkesni“ ateina, bet kai pasieki rezultatą, viskas atsiperka. Vaikų ir tėvelių džiaugsmas“.
Į klausimą, ar nesunku su tokiu dideliu būriu išvykti į svečias šalis, vadovė purto galvą — vaikus ji gerai pažįstanti, juk jie užauginti nuo pat mažumės, žino, ko iš kiekvieno gali tikėtis.
„Kol dar galiu, kol sveikata leidžia, vis norisi eiti į priekį. Kiekvienas ansamblio veiklos dešimtmetis turėjo savo spalvą. Pirmajame dešimtmetyje išėjo pirmieji. Antrajame jau ėmė dalyvauti šeimomis. Džiaugiausi, kad folkloras duoda vaikams tikrąsias vertybes. Be to, labai augo ir tvirtėjo vaikų savarankiškumo įgūdžiai. Juk mes išvažiuojame į tokius didelius festivalius, kur ir pats augi, tvirtėji. Vien pabuvojimas tokiose egzotinėse šalyse leidžia suprasti, įvertinti tai, ką mes šiandien savo šalyje turim“,— prisipažįsta vadovė.

Pokyčiai
Ansamblis augina vieną kartą po kitos. Štai tarp dabartinių ansambliečių vienas vaikinas čia net keturiolika metų. Šiemet jau dvyliktokas. „Turime daug vaikų, išlankiusių visą „Čiučiuruko“ akademiją,— juokiasi R.Macijauskienė. — Taip jau yra. Arba vaikai susigyvena, arba ne. Kolektyve būna visko: ir meilių, ir susipykimų, ir paauglystės sindromo. Viską turime pergyventi. Kasmet vaikai vis kitokie. Sunkiau dirbti, sunkiau sudominti, o jiems reikia ir pažaisti, ne tik dirbti: repetuoti, šokti ar dainuoti“.
Ansamblio vadovė pastebi, kad keičiasi ne tik vaikai, bet ir tėvai. Vis mažiau tėvai begali skirti laiko savo vaikams, padėti jiems, pabūti su jais kartu.

Išeitis — projektai
R.Macijauskienė pripažįsta, jog jos „arkliukas“ — projektų rašymas. Vadovė nepraleidžia nė menkiausios galimybės atnaujinti ansamblio muzikos instrumentų, tautinių drabužių, suranda įvairių finansinių galimybių ir vaikams išvykti į festivalius, kurių dalis vyksta netgi labai tolimose šalyse. Be gauto projektinio finansavimo to ansamblis savo išgalėmis tikrai negalėtų padaryti. „Jei randu nišą, pasinaudoju“,— džiaugiasi sėkme vadovė.
„Visada širdy pagalvoju: štai atėjo tokių ypatingų vaikų, augančių perliukų. Ir svarstau, ar pajėgsiu juos užauginti. Be to, ar atsiras vaikų, kurie norės išlaikyti tą tradicinę kultūrą? Tikiu, kad bus tradicijos, šventės, manau, kad nenueisim kitur, išlaikysime tą žemaitiškumą, savitumą“,— viltingai kalbėjo R.Macijauskienė, atmetusi mintį, kad jos vadovaujamas kolektyvas imtųsi kažkokių modernizacijų. Autentika — tai laiko patikrintas dalykas, tik jis išlaiko visus bandymus.