Ne vieną šimtmetį folklorinė tradicija savo sklaidos erdve dalijasi su įvairių kūrybinių industrijų kultūra. Jų abipusės įtakos periodas yra toks ilgas ir margas, jog nusipelno būti vertinamas kaip ypatingas kultūros etapas, apimantis pačius įvairiausius sakytinės, rašytinės, kūrybinės žmogaus saviraiškų sąveikos aspektus ir raiškas. Kūrybinės dirbtuvės tai dažnai įvairiuose projektuose vartojamas terminas, apjungiantis tarpdisciplininio meno ištakas, įvairias kūrybines sekcijas, gyvosios tradicijos pateikėjus, perėmėjus ir pan.
Telšių jaunimo etno klubo ČIUČIURUKS dalyviai kas metai (jau devintą kartą iš eilės) vykdo tradicinių amatų projektą „Vaikų kūryba tradicinių amatų ir regiono tradicijų puoselėjime“, kurio vienas iš uždavinių – populiarinti tradicinius amatus bei liaudies dailės tradicijas regione, aktyvinant Telšių krašto tautodailininkus dalyvauti tradicinių amatų sklaidos procese, perduodant sukauptą patirtį jaunajai kartai bei jų šeimos nariams. Šis projektas – tai gyvosios etninės kultūros puoselėjimo projektas.
Susidomėjusių senaisiais amatais vaikų srautas kasmet gausėja. Jau neužtenka Telšių rajono savivaldybės Žemaitės dramos teatro esamų patalpų, kuriose būtų galima tinkamai pristatyti ir perduoti tradicinių amatininkų išmintį jaunajai kartai, dažnai net nenutuokiančiai, kiek rankų darbo ir širdies reikėdavo senovės lietuviams, norintiems pasidirbti paprasčiausius buities reikmenis. Kiek per tuos aštuonerius metus išmokta: numegzti riešines, pasidaryti ranges (tautinio kostiumo galvos danga), velti veltinius: šliures, karolius, seges ir t.t., piešti ant akmenėlių, kantriai minkyti molį kurio rezultatas – molinukai (švilpynės), daryti gražiausius rankdarbius iš šiaudelių, paragauti popieriaus karpinių meno, piešimo ant šilko paslapčių, susipažinti su tradicinės tautodailės ornamentikos raštais, perkeliant juos ant tekstilės dirbinių, puodelių, buitinių rakandų ir pan. Lietuvių tautos menas neįsivaizduojamas be austinių, pintinių ir vytinių juostų. Šio edukacinio projekto užsiėmimo metu dalyviai susipažino su viena jų rūšimi – pintomis tautinėmis juostomis. Iš pasirinktų spalvotų siūlų galėjo nusipinti juostelę.
Pasitinkant kalendorines šventes, kiekvienas projekto dalyvis, – pats pasigamina Užgavėnių kaukę, susipažįsta su Velykiniais papročiais bei tradicijomis, ornamentika bei simbolika. Užsiėmimų metu vaikams papasakojama apie velykinius žaidimus: kiaušiniavimą, kiaušinių ridinėjimą, kiaušinių mušimą, dėdinėjimą, lalavimą, laistymąsi vandeniu, supimąsi sūpuoklėse. Praktinės dalies metu visi užsiėmimo dalyviai ornamentuoja kiaušinius vašku bei juos dažo įvairiaspalviais dažais. Vėlinėms -mokoma nusilieti žvakę. Žvakė naudojama įvairiose žemaičių šeimos apeigose: krikštynose, einant Pirmosios Komunijos, tuokiantis, laidojant. Žvakelė naudota ne bet kokia, o vaškinė. Jaunieji etninės kultūros puoselėtojai sužino, kaip senovėje buvo liejamos žvakės, kaip paruošiamas vaškas, iš kokių siūlų daroma dagtis, patys bando nusilieti žvakes. Užsiėmimų metu pasakojama apie švenčių, kuriose naudojamos žvakės papročius. Žvakės buvo plačiai naudojamos burtuose ir magijoje, todėl dalyviams demonstruojami burtai, kuriems atlikti reikalingos žvakės. Artėjant Advento – Kalėdiniam laikotarpiui projekto dalyviai pasigamina tradicinius Advento vainikus, dovanų maišelius, dėžutes Kalėdų dovanėlėms, o kur dar praktiniai mokymai apie Kalėdų puošybos elementus. Nebeįmanoma prisiminti kiek visko išmokta per tuos aštuonerius projekto vykdymo metus, kokia patirtis sukaupta ir perduota vaikams bei jų šeimos nariams…
2014 metais taip pat numatomi įvairūs tradicinių amatų mokymai susieti su keramika, popieriaus karpymo menu, jo specifika, kūrimo priemonėmis bei įrankiais, išbandant įvairius motyvus iškarpant karpinį bei jį priklijuojant ir tinkamai įrėminant. Tai tarsi pagrindas – sudaryti prielaidas senojo karpymo amato tradicijų tęstinumui, populiarinimui ir sklaidai. Kūrybinėse dirbtuvėse bus supažindinama su popieriaus karpymo regione tradicijomis, technikos ir kompozicijų ypatumais, karpinių funkcionalumu. O karpantys ne pirmus metus galės tobulinti popieriaus karpymo įgūdžius, gilinti šio amato žinias, puoselėjant savojo krašto tradicinį paveldą ir kartu atskleidžiant karpytojo individualumą, savitą braižą, techninį meistriškumą.
Tradicinių amatų mokymų keliu lavinamas gebėjimas geriau suvokti ir priimti etninę kultūrą, sudaromos sąlygos vaizduotės ir saviraiškos lavinimui, individualių asmenybės kūrybinių gebėjimų atsiskleidimui.
Šiais metais bus bandoma atgaivinti senuosius grafikos elementus, vėl ir vėl prisiminti daiktų dekoravimą tradiciniais, tik mūsų regionui, būdingais raštais, o, svarbiausia, kad visas dėmesys yra ir bus sutelktas į tradicijų autentiškumo „grynumo“ puoselėjimą, tęstinumą bei perimamumą. Svarbiausia, kad kūrybiškai dirbant su vaikais ar jaunimu yra atskleidžiamos jų kūrybinės idėjos, ugdant jų meninį skonį, vaizduotę, išmokant šiuolaikinio žmogaus žvilgsniu pažvelgti į mūsų tautos kūrybinį palikimą, perteikiant patirtį pasinaudojant liaudies meno sukurtais pavyzdžiais.
Kūrybiniuose užsiėmimuose geriausiai sekasi tiems, kas turi kantrybės, žemaitiško užsispyrimo. Kūrybingai asmenybei reikalingas didelis kruopštumas, tvirtas charakteris. Su laiku atsiranda patirtis, įgūdžiai. Tačiau pats tvirčiausias kelias į menininko kūrybos suvokimą yra vaiko ar jaunuolio darbas kartu su pačiu amatininku. Mokytojas visada turi būti greta, kol jaunasis kūrėjas pajunta kūrybinio augimo džiaugsmą suvokdamas savo kūrybinio augimo esybę.
Norai dideli, tačiau neįmanoma viską išmokti ir parodyti. Jei į tradicinių amatų kūrybinius mokymus atvyksta 20 vaikų su šeimos nariais vienu metu, visi patekti negali, nėra vietos. Norintiems susipažinti su medžio drožyba nėra tinkamų patalpų, visų įrangos reikmenų. Neturime patalpų nei keramikos dirbtuvėms ar tradicinės odininkystės pristatymui. Vaikai netenka galimybės regėti, kaip dirba amatininkas. O juk geriausiai amatų istorija pažinti prie jos tiesiogiai prisiliečiant, išmėginant įrankius, medžiagas. Būtina „traukti“ į paviršių mūsų tradicinį palikimą, užfiksuotą senolių atmintyje, muziejuose, archyvuose, kad vaikai pamatytų, nes tai yra gyva tautos istorija. O šiuolaikiniam žmogui neįdomu vien žiūrėti negyvą ekspoziciją po stiklu. Būtina išvysti, išmėginti patį kūrybos principą, procesą, tarkim, juk smagu pačiam išdrožti šaukštą, regėti kaip artėja rezultatas. Kai kabo pagamintas gaminys, šiuolaikinis „asfalto“ vaikas tikrai nesupranta, kaip medžio drožėjas jį išdrožia. O ką jau kalbėti apie audimo meną, kurio tikrai neišmoksi kartą kitą pažiūrėjęs, kaip taukši staklės. Audėja, audžianti jau dešimt žiemų, tvirtina, kad atkurti seną audimo techniką, raštą, yra žymiai sunkiau, nes sukurti naują gali kiekvienas. Rinkdamas po nytelę, po siūlelį, atkurdamas raštą daraisi žmogus geresnis ir protingesnis. Atrodo, yra labai svarbu parodyti, kokie tobuli buvo raštai tų žmonių, kurie yra mūsų „šaknys“. Prisiminkim, kokie tobuli audiniai puošė mūsų močiučių sienas. O juk anksčiau visos moterys suverdavo taip raštus – kiekvienas jų buvo savitas, nes nemokėjo niekas tų raštų užrašyti. O vyrai – kiekvienas gebėjo savo rankomis pagaminti stakles.
Projekto idėjos autorė Rita Macijauskienė vis puoselėja slaptą minti, kad kada nors Telšiuose atsiras Vakarų Šiaurės žemaičių krašto tradicinės kultūros centras, kuriame būtų galima mokytis ne tik praktikos, bet ir susipažinti su vieno ar kito tradicinio amato atsiradimo istorija, plėtra ir pan. Vaikus ar suaugusius būtų galima supažindinti su medžiagomis, įrankiais, vieno ar kito daikto gamybos tradicijomis. Nėra taip lengva išmokti tradicinio amato su senaisiais rankų darbo įrankiais. Šiais laikais mes dirbam moderniomis technologijomis ir nesugebame atgaminti to, kas anksčiau padaryta „primityviu“ būdu. Tai reiškia, kad mums būtina grįžti į praeitį, daug ko išmokti iš ainių, kad galėtume šiandiena tobuliau dirbti su dabartiniais įrankiais. O gal mes dar daug ko nežinome apie savo tautos gyvenimą, tradicijas ir privalome neleisti nugrimzti tai patirčiai amžių užmaršties rūkuose.
Dalyvavimas kūrybos procese vaikams sudaro prielaidas geresniam meno pasaulio pažinimui, suvokimui ir vertinimo kriterijų formavimuisi. Susieti tautodailę, įvairias kalendorines šventes su etniniais simboliais, įprasminančiais mūsų folklorą kaip tautos pasididžiavimą, yra pats gražiausias įvairių projektų autorių požiūris į mūsų tradicinę kultūrą, nes vaikai nuo pat vaikystės galėdami pažinti savo krašto tradicijas, patirti jas ne žiūrint į sceną, bet jose dalyvaujant, turi išskirtinį požiūrį į gyvenimo vertybes: folkloras, tradicijų puoselėjimas buvo ir yra viena iš mūsų gyvenimo varomųjų jėgų.
Galbūt yra manančių, kad vertingesnė yra moderni, akademinė kultūra ir kad ji vystosi visiškai autonomiškai nuo etninės kultūros? Mūsų tautodailė, kultūros paveldas, autentiškas folkloras ir etninė kultūra yra neatsiejama tapatybės dalis, iš kurios minčių bei idėjų semiasi ir šių dienų menininkai, kūrėjai.
